There are no translations available.
Kaip kituose festivaliuose priprasta, šįmet Bliuzo naktyse atsirado daugiau pramogų. Norintieji mokėsi gaminti aitvarus, lėles ar žongliravimui skirtus įrankius. Scenos dešiniajame kampe įsikūrė stiklo dirbtuvės, kur festivalio dalyviai meistravo įvairiausius daikčiukus iš karoliukų.
„Play“ pastatytoje palapinėje netrūko stalo futbolo mėgėjų. Į „arklidę“ tuo metu keliavo visi tie, kurie nenorėjo praleisti Pasaulio futbolo čempionato rungtynių. Organizatoriai apie juos pagalvojo ir bare įrengė ekraną, kuriame tiesiogiai transliuotos rungtynės.
„Bliuzo naktys“ – vienas draugiškiausių festivalių. Gal dėl to, jog šis festivalis pradėtas rengti prieš aštuoniolika metų ir yra pats seniausias Lietuvoje, galbūt dėl muzikos, žmonės čia visada pasirengę vieni kitiems pagelbėti, nori susipažinti. Po rungtynių tas buvo ypač ryškiai matyti – susitikę keli vokiečių komandos gerbėjai sveikino vienas kitą it kokie broliai būtų. Tačiau tuo pat metu užjaučiamai šypsojosi Argentinos vėliavos spalvomis veidą pasidažiusiam vyručiui, keliaujančiam ežero link, skubančiam praustis.
Šeštadienio dieną, belaukiant rungtynių transliacijos, vyko tradicinės futbolo, tinklinio, krepšinio varžybos. Ryte, klausantis komandų pavadinimų kilo mintis, jog tradicinėse rungtynėse dalyvauja tradicinės komandos –vis tos pačios.
Festivalio dalyviai turėjo progos ne tik pasportuoti, bet ir pasivolioti milžiniškoje lovoje. Kaip skelbė festivalio organizatoriai, čiužinių bendrovei parėmus, sumontuota milžiniška, daugiau nei 30 metrų ilgio lova, kurioje sugebėjo tilpti 141 žmogus. Rekordas pasiektas, nes anksčiau vienoje lovoje vienu metu ilsėjosi „tik“ 79 žmonės. Tiesa, ši pramoga sulaukė dviprasmiškų reakcijų. Vieni džiaugėsi galimybe susipažinti su kelias minutes trukusio pogulio kaimynais, o kiti piktinosi, jog „tokios populiariosios kultūros apraiškos „Bliuzuose“ netinka, jog pakaktų to, apie ką dainuojama himne: Varnių, ežero ir muzikos.“
Muzika buvo gera. Tačiau festivaliui augant, norėtųsi, kad jo repertuaras lygiai taip pat augtų ir plėstųsi. Lyginant su kitais festivaliais, „Bliuzo naktų“ atlikėjų sąrašas atrodo trumputis. Kita vertus, jis platus geografiškai. Scenoje pasirodė atlikėjai iš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV), Kanados, Norvegijos, Prancūzijos, Vokietijos, kaimyninių Lietuvos valstybių ir pačios Lietuvos.
Nuomonės dėl pirmosios ir antrosios naktų „stiprumo“ skyrėsi: vieni teigė labiau pasimėgavę pirmosios nakties muzika, o antrieji taip tvirtino apie antrąją naktį.
Liūdna, jog nė vienas atlikėjas nepasirodė išskirtinis. Daug tikėtasi iš Ninos Van Horn, taip pat iš festivalio kulminacija turėjusio tapti „Smokin Joe Kubek and Bnois King“, tačiau nė vienas jų nebuvo tokie ryškūs, originalūs. Muzika žavėjo, tačiau, savaitei praėjus, jų melodijos jau pasimiršusios.
Nepaisant to, festivaliui baigiantis teko pripažinti, jog vėl norisi į Bliuzus – kitais metais ir dar kitais... Nes ten pagal muziką galima šokti, kalbėti, gulėti, miegoti. Ir ten gauni ne tik muziką, o ežerą, saulę, žmones. Gali pasibaisėti, stebėtis, o kartu džiaugtis.
Noriu į „Bliuzus“.
Berta Tilmantaitė, Kristina Urbaitytė